Vis taip išeina, kad prisėdu parašyti vėlyvą metą. Ir tada šviesiam paros metui pritaikytos šviesios mintys eina į antrą planą, nes gi kažkada reikia ir tom kitom mintim gyvent.

Tai štai, vaikai, su amžium daraus vis didesnė kritikuotoja ir vis labiau piktinuosi žmonių lėkštumu ir kvailumu. Pradėsiu nuo labai nuvalkiotų pavyzdžių: jų pilna (nauji ir seni realybės šou, bukos laidos, kur visi tikisi surasti gyvenimo meilę, komerciniai filmai ir tt) ir ne tik televizija pilna. Gyvenimas pilnas. O kuo ilgiau gyvensiu, tuo labiau pati plokštėsiu, kol galų gale visai prisiplosiu.:D Ir kur mano idealizmas? O dar tas ilgai puoselėtas naivumas...? Ne, ne dingo, aš jį pati po trupinėlį žudau. (Muo cha cha...)