Apie Jį:

Tik "pokšt" ir pajautė milžinišką tuštumą savo viduje. Dabar jis tyli sumišęs ir pasimetęs, bet prieš tai ilgai svarstė, kaip čia toliau reikės gyventi, kol galų gale visai pamiršo, apie ką pradėjo svarstyti. Taip jau būna, kai netenki svarbiausios savo dalies. Tada ir atmintis pablogėja.


Pagalvojo pagalvojo ir nusprendė, kad tokiam gražiam ir geltonam bičui susirasti naujų draugų - juokų darbas. O susiradęs draugų - paprašys kaip nors tą tuštumą "užlopyt". "Labai gerai" - trynė rankas bananas "kas dar galėtų taip protingai sumąstyti: man patinka sakyti "labas", ir šiaip esu komunikabilus bičas, che".


Tik sunku išlaikyti gerą formą, kai esi toks vienišai patuštėjęs. Todėl bandė kaip nors ją susigražinti (aišku žinojo, kad jo numylėti keturcepsai jau niekad nebegrįš, bet visgi...). Ėmė ir susidraugavo su tokiu Kaktusu (bet dabar jie tikri priešai). Tai tas kvailys Kaktusas norėjo atseit jam padėti. Sako: "gal tu nori, kad palaikyčiau tau kompaniją? Galėtume visada būti kartu ir tu niekada nesijaustum vienišas." Tobulas planas, apsidžiaugė jis. Būtų tobulas, jei ne tie spygliai, kuriuos vis dar aptinka savyje bananas. Bet jis kietas (kietesnis už patį mičą - kietą bičą), jis susitvarkys.

Su vėjeliu.

Prisimenant vasarą...
Jau 11 vasaros savaitė, praleista Juodkrantėje. Gaivi ir su žiupsneliu naujumo.
Galvoju, kas dabar kitaip.
Pasiilgau Traumyčių.

Eglės dėka sužinojau, kad laukia nyki ateitis ir kad greit mirsiu:
-Pagalvok, po kelių metų pabaigsi mokyklą, tada eisi į univerą, poto padirbsi iki pensijos, dar kelis metus pratempsi ir jau baigsis viskas.






Daug parašyčiau, jei netingėčiau. Bet taip jau būna gyvenime. Taip. Reikia nuotraukom leist pakalbėti už save.


Žavingas top modelis.





Visi, kuriems rodžiau šią nuotrauką, įžvelgė iškilumus. Tie visi apsiriko.

Viskas. Einu miego.

O rytoj aš būsiu prie jūros.

Ir gerai.
Tuomkart nubrauksiu gailią ašarą:
- Iki pasimatymo, mielasai kompiuteri, pakimbantis internete, senoli televizoriau. Nepasiilgsiu jūsų. Tik muzikos gaila...

Padrikai

Smagi buvo diena. Kadangi nūnai atsirado naujų dalykų, kuriems aš pasiryžau:

• Nušokau nuo užtvankos žemyn galva.
• Numyniau 20 km pirmyn ir atgal (iš viso 40) dėl porcijos ledų.
• Įšokau į vandenį su drabužiais.
• Išmokau nenugriūdama ir nenumirdama apsukti riedlentę.
• Vakar naktį užlipau ant stogo. Sėdėjau viena ir buvo gera, nes žvaigždės gražios.

(ir dar sužinojau, kad perlinės žuvelės miega įlindusios į jūrų agurkų "subines"(labai idiotiška, bet juokinga:D))

Vis taip išeina, kad prisėdu parašyti vėlyvą metą. Ir tada šviesiam paros metui pritaikytos šviesios mintys eina į antrą planą, nes gi kažkada reikia ir tom kitom mintim gyvent.

Tai štai, vaikai, su amžium daraus vis didesnė kritikuotoja ir vis labiau piktinuosi žmonių lėkštumu ir kvailumu. Pradėsiu nuo labai nuvalkiotų pavyzdžių: jų pilna (nauji ir seni realybės šou, bukos laidos, kur visi tikisi surasti gyvenimo meilę, komerciniai filmai ir tt) ir ne tik televizija pilna. Gyvenimas pilnas. O kuo ilgiau gyvensiu, tuo labiau pati plokštėsiu, kol galų gale visai prisiplosiu.:D Ir kur mano idealizmas? O dar tas ilgai puoselėtas naivumas...? Ne, ne dingo, aš jį pati po trupinėlį žudau. (Muo cha cha...)

Būna ir šitaip

Šiandien, gerbiamieji, leiskite būti pavargusia nuo to kartojimosi. Taip, gyvenimas yra gražus, ir kartais jis kaip stebuklas. Tik matyt suveikė besibaigiančios vasaros nuotaika + nepakankamai pailsėjau pati nuo savęs...

Kažkas neapsakytai erzino iš vidaus visą dieną. O aš ignoravau, kol pagaliau tas zyzimas užsitarnavo būti pastebėtas ir apsvarstytas.

Tataigi. Diena kaip diena, ir netgi, sakyčiau, labai vykusi. Tik įprastai ramus kaimo peisažas vis rėžia akį. Ir tada ėmiau galvot ir net per daug gilintis. Į save. Ar tik į tai, kuo seniai seniai buvau. Gal ir esu. Jei tik pasisektų bent šiandien pabūti su savim pačia sąžiningai, paklausčiau, ką čia po velnių veikiu. Kad galėčiau nesibaškydama imtis savo gyvenimo. Tik taip trūksta aiškaus apsisprendimo. Jokie draugų, kad ir nuoširdžiausi patarimai, nieko nereiškia. Tai štai kokie mes atskiri.
Matyt, subruzdo savastis, esybė ar kaip kitaip vadinamas dalykas. Ir dabar, jau išjudinus per ilgai užsistovėjusiais mintis ir pakėlus dulkes galvoje, reikia sutvarkyti visą bardaką. Pedantiškai. Na na na... Negerai negerai, bet esu įpratusi prie nedidelės dozės raminančio melo. Nereikia pastangų, o ir kurį laiką viskas gerai.
Tokie jau tie laikai, neramūs. Nerami aš pati. Ir galima daug mąstyti, susirūpinti ateitimi, galiausiai pulti į depresiją. Bet nuo tokių dalykų mane saugo labai paprastas tingumas.

Iš nemigos.

I'd like to be under the sea
In an octopus' garden in the shade
He'd let us in, knows where we've been
In his octopus' garden in the shade

Kai visi normalūs žmonės miega, leidžiu sau nebūti normalia. Nakti-arbačiauju.
Skaudinu pati save, neturėdama rimtesnio užsiėmimo.
Ir supratimas, kad lieku už borto, nemaloniai teisingas.

O naktimis būna kitaip gražu. Oras dvelkia lengvumu ir tamsa pasidaro tokia skaidri ir gaivi, kad norisi ją visą į save sugerti. Skliaute atsivėrusi bedugnė praryja menkiausią švieselę. Net žvaigždės nutilusios ilsisi. O gal panoro nusileisti žemyn, be tikslo pasibastyti prabylančiomis gatvėmis, kur oras prisirpęs senovės... Dar kiek, ir pagalvosiu, kad dalis manęs jau įsiurbta į tą neapibrėžtą, nesutelpančią į jokias teorijas ar formuluotes, erdvę. Tada reikės ir vėl save raminti, kad visai neišnykčiau. Nesistengti matyti, ko ir neįmanoma matyti, pagaliau leisti žvilgsniui ridinėtis horizontu. Tik žibintuose, po stiklu uždaryti žvaigždžių spygliukai primena dangų. Ir tada nors imk ir stovėk ant galvos, kad pasaulis neapsiverstų.
Mielai užkonservuočiau tokią naktį. Kaip vasarą uogienės stiklainiuose. Kaip Zenono paradoksas sustabdo strėlę ore, taip akimirka galėtų būti patalpinta erdvėje. Tokia naktis - tarsi dėžutė prisiminimams laikyti. Ir ką ten sudėčiau? Kadangi mintys lieka tik mano asmeninis turtas, tad savo asmeninėje galvoje galiu susikurti šį bei tą beprotškai fantastiško.

"Miegas - tai laikas, skirtas pailsėti nuo savo asmenybės". Labos. Einu krauti senienų į atminties skrynias.

Rainer Maria Rilke

"Gatvė buvo pernelyg tuščia, jos tuštuma nuobodžiavo, traukė man iš po kojų žingsnius ir kaukšėjo jais čia vienur, čia kitur nelyginant kurpėmis. Moteris išsigando ir pasikėlė iš savęs, pernelyg staigiai, pernelyg smarkiai, tad veidas pasiliko jos delnuose. Mačiau, kaip jis ten guli, mačiau jo tuščią formą. Reikėjo neapsakomų pastangų neatittraukti žvilgsnio nuo tų rankų ir nepasižiūrėti, kas nuo jų atsiplėšė. Buvo kraupu matyti veidą iš vidinės pusės, bet vis dėlto daug labiau aš bijojau nuogos žaizdotos galvos, nepridengtos veidu."

Dingo.

Vienišas žiurkėnėlio būstas.

Padarėlis

Ką tik partranzavom su Linute iš Valiūkiškių (Arvydo, kaimiečių praminto "debilninku" sodybos), koncertas antrą vakarą buvo fantastiškas. Laiką leidom tai Monikų tai kitų žmonių (kurių vardų neitin atsimenam) draugijoje :) Įspūdžių daug, tik nėra laiko viską pasakot.
Dušas dušelis dušeliukas. Tikra palaima.

Antras, bet netikėtai smagus dalykas, kurį radau namuose buvo maža pelytė-žiurkėnas mano kambary, trilitriam stiklainy. Reiks eit pas kaimynus, gal pabėgo.

Skaitymo metas

Dostojevskio Idiotą jau galiu įrašyti į geriausių knygų sąrašą. Tėtis sakė, kad tai tikra klasika, aš ir nesiginčysiu. Štai antra, papuolusi į mano rankas, vėlgi nebaigta skaityti, (ne)tyčiom iš suverstos spintos ištraukta knygužėlė. Parašyta temperamentingos italės paauglės akimis. Gan paprasta, bet nuoširdi ir žavi knyga. Paliksiu nebaigtą - ilgiau užteks.

Savo nebrangų laiką skyriau drugelio gaudymui (nes radau ant pakabos nutūpusį ir pasimetusį). Visas gaudymo procesas buvo gana keblus ir gana ilgai užsitęsęs, bet sėkmingas.Į pagalbą pasitelkiau tinklelį, tokį kaip Patriko ar Kempiniuko, tik ne medūzom gaudyti.
Jei apie gyvūnus, tai jūrų kiaulytės turi guodžiamąją galią. Net gaila bus skirtis... Tik kodel kiaulytės? ir kodel būtent jūrų?... Štai kur klausimas, neduodantis ramybės.
Ir dar jei apie gyvūnus, tai prisiminiau vieną šuniukų privalumą: galima su jais išeit pasivaikščiot ir nesijaust vienai. Galima aišku ir su draugais, ir šiaip žmonėm.

Homo-pedantico arba Seni atradimai

O šiandien aš pedantė. Ir net du kartus per dieną/perdieną. Pirmą kart ryte: tik atsibudus už akių užkliuvo visas tas bardakas ir negalėjau jo ten palikti daugintis ir plėstis. Tai ir nepalikau, susitvarkiau. Bet po to visai netikėtai pastebėjau, kad vėl jis netvarkingas. Dėl viso pikto nusprendžiau, jeigu užaugusi būsiu dailinkė, tai niekad nepiešiu namuose - per daug susikuičia viskas (ir panagės skirtingų spalvų). Gal esiu pas ką nors į svečius tada.
Užgulė mano pečius naujos mini-problemėlės, dėl artėjančio Baltic sound'o, tiksliau dėl palapinės, kurios nėra. O ponas Šulija šį kartą visiškai naglas... Pakvipo Bliuzu:)
Ogi nūnai apsireiškęs pedantiškumo proveržis turėjo teigiamų aspektų: radau mažą-seną-užrasų-knygutę, tokią su ružavais triušiukais, kvepiančią vaikyste. Bet gi visa, kas svarbiausia, glūdi viduje(bent jau mžose-senose-užrašų-knygutėse);D Radau ilgut ilgutėlį sąrašą: "mėgstamiausi mano filmai". O didis nušvitime - aš gi neblogus filmus anksčiau žiūrėjau. Dar pridėjau apie 10 filmų, kuriuos kaip tik prisiminiau ir kurių ten nebuvo. Suskaičiavau 36 pavadinimus. Nusprenžiau vis papildyti:) Taip taip taip. Verčiant kitą puslapį dar radau "mėgstamiausios mano knygos" sąrašas beveik padoraus ilgio, bet iš jo vertėtų keletą išbraukti, dar šį bei tą įrašyti. Taigi taigi taigi: 28 knygos. Be viso šito dar užmečiau akį į nesėkmingus bandymus surašyti mėgstamiausias dainas... Mat jų per daug ir per sunku visas atsiminti. Dar radau saldžiai kvepiančių kramtomos gumos "love is..." popierėlių.
O po to skaičiau kažkokio nežinomo autoriaus knygą keistu pavadinimu ir ji man nepatiko. Daugiau nesirinksiu knygų pagal viršelį;D

Here it comes.

Tai štai. Pradedu naują, švarutėlį, nesvarbu juodu ar spalvotu ant balto, bet tikiuosi, ne visai blogą, savo blog'ą. Rašau sau, šiaip sau. Gal ką nors padės suprasti šitas naujas užsiėmimas. Gal ir save. Ogi su staiga apsireiškusiu optimizmu ir teoriškai tikėtinais dalykais, kad netingėsiu ir kad bus įdomu pradedu visą šitą:

(Dieveniškės, melsvas namelis)
Here comes the sun.

Tinkama daina pradžiai, kaip ir šiandienai. Dienai su fotoaparatu rankose, nuvaikštinėtai po spalvotas pievas. Besijuokiančiai iš šiaip jau nejuokingų miestelių pavadinimų, bet pasitelkusiai vaizduotę, šviesiai dienai.
7:00 teko surasti jėgų nusigauti link dantų šepetukų, muilo, rakšluoščių ir kitų puikių dalykų saugyklos, kitaip - vonios. Taip ir norėjau (turėti visą dieną). Ir, kadangi neturėjau jokių planų - praleidau ją su mama. Ir dar dviem jos bendradarbėm. Važiavom, važiavom ir atvažiavom. Ir kur mes atvažiavom? Nagi netoli neseniai išreklamuotųjų Norviliškių, į nematytas dzūkų žemes. Tai gerai, kad man viskas gražu. Tai gerai, kad pievos buvo minkštos ir kvepėjo, kad saulė ne visada kaitino, kad kartais smulkiai lijo. Oi gerai, kad išsimaudžiau. Ir kad driežiukas ant mano rankos jaukiai jautėsi. Tai gerai gerai gerai... Kad ir nenuėjau į Giniočio autorinį vakarą. Tik sunki mintis vis dar nori būti pagalvota. "Labanakt"