Iš nemigos.

I'd like to be under the sea
In an octopus' garden in the shade
He'd let us in, knows where we've been
In his octopus' garden in the shade

Kai visi normalūs žmonės miega, leidžiu sau nebūti normalia. Nakti-arbačiauju.
Skaudinu pati save, neturėdama rimtesnio užsiėmimo.
Ir supratimas, kad lieku už borto, nemaloniai teisingas.

O naktimis būna kitaip gražu. Oras dvelkia lengvumu ir tamsa pasidaro tokia skaidri ir gaivi, kad norisi ją visą į save sugerti. Skliaute atsivėrusi bedugnė praryja menkiausią švieselę. Net žvaigždės nutilusios ilsisi. O gal panoro nusileisti žemyn, be tikslo pasibastyti prabylančiomis gatvėmis, kur oras prisirpęs senovės... Dar kiek, ir pagalvosiu, kad dalis manęs jau įsiurbta į tą neapibrėžtą, nesutelpančią į jokias teorijas ar formuluotes, erdvę. Tada reikės ir vėl save raminti, kad visai neišnykčiau. Nesistengti matyti, ko ir neįmanoma matyti, pagaliau leisti žvilgsniui ridinėtis horizontu. Tik žibintuose, po stiklu uždaryti žvaigždžių spygliukai primena dangų. Ir tada nors imk ir stovėk ant galvos, kad pasaulis neapsiverstų.
Mielai užkonservuočiau tokią naktį. Kaip vasarą uogienės stiklainiuose. Kaip Zenono paradoksas sustabdo strėlę ore, taip akimirka galėtų būti patalpinta erdvėje. Tokia naktis - tarsi dėžutė prisiminimams laikyti. Ir ką ten sudėčiau? Kadangi mintys lieka tik mano asmeninis turtas, tad savo asmeninėje galvoje galiu susikurti šį bei tą beprotškai fantastiško.

"Miegas - tai laikas, skirtas pailsėti nuo savo asmenybės". Labos. Einu krauti senienų į atminties skrynias.