Tu liudet nebijok

Nesisaipysiu is rudens.

Siandien mes kartu. Te jaukiai isitaiso,
ir melancholiskai padusauja.
Juk savas liudesys visada liudnesnis.

Tindirindis. "melyna"

Pirmasis apsilankymas Tindirindyje gerokai apvyle, nes tarp tikrai nuostabiu filmu pasitaike keli apsoliuciai nesuprasti ir sugadine nuotaika likusiam vakarui. Labai nepatiko tema, kuria tie filmai (Kalavijas, Gyvenimo skonis) buvo sukurti. Per daug smurto, kraujo... Nebuvo nieko grazaus, o menas mano nuomone turi nesti grozi.
Kiti trumpametraziai filmai - Tualetinis romanas (miela, meniska ir jautri "love story"), Pasirodymas (abstraktus, su graziu prancuzisku igarsinimu, isties labai filosofiskas, gilia minti turintis filmas), Puoles angelas ( prancuziskas, skoningas ir grazus) ir Neuzauga (salia sedinti mergina vos nepradejo melstis uz pagr. veikeja:D) paliko labai gera ispudi, tokius noretusi paziuret kelis kartus. Like filmai tai - Viena D., siek tiek ironiskas, labai "funny", Pasaka ape kaip (tiesakant labai nesigilinau... bet nezadu to daryti ir toliau) ir Pereinamasis laikotarpis (neperlabiausiai estetiskas). Tai stai kaip man viskas pasirode.
Bet viska susumavus, tai pamaciau daug gero. Tik pirmas ispudis nekoks buvo.
Teko gelbetis smagia Rasos kompanija ir grazia muzika. Dabar esu visiskai sveika, ar bent jau grizau i ankstesne sveikumo stadija:D
Labanakt.
P.s. atsiprasau uz lietuviu kalbos iskaraipyma, bet man neisprendziamai keblu pasikeisti kalba:D

Be a genius!

Grey Matters Mental Gym
Galima spresti iki pazaliavimo, jei tik yra noro "pasikacialint" smegenis:) labai uzkabinantis dalykelis...

Traumų vardas.

O taip gera prisiminti nuo ko viskas prasidėjo...
Dėl smagumo, bet tik iš pradžių.
O po to simboliškai atsivėrė paslapčių skrynelės.
Ir prasidėjo ne šiaip sau kokia draugystė.
Neaišku kiek dar tęsis, bet iš atminties jau niekad neišdils.
Nes ypatingi dalykai lieka su mumis, net jei ir neįvertintum to, gyventum kitaip, su šiek tiek Traumiškumo.
Tai štai. O dabar ir mano blogas vadinasi TRAUMA. Ir daug kam galbūt tai skamba negražiai, kiek pažeminamai ar dar kaip nors... Bet šis žodis jau seniai nebenešioja savo tikros prasmės. Jis dabar man gražus.

Lygios mintys.

Skaičiau va ką tik Justulės blogą ir tokia nuotaika keista užplūdo, ne visai linksma, kažkiek ilgesinga. Ne vien dėl to, kad seniai jau savo "ribionak'ą" mačiau.
Pasiilgau dar ir tokių įkvepiančių akimirkų, kai gali sėdėti viena sau, gerti arbatą ir ramiai žvelgti pro langą. (nors daug mieliau įsitaisyčiau lauke : ant suoliuko, žolės, šaligatvio, kad vėjelis įsisuptų į plaukus...) Stebėti praeivius, paukščius, šunis ar kates arba tiesiog sekti kokį nors dalyką (pvz, kaip skrenda maximos maišelis pavėjui), kartais su nematoma šypsena, bet visada lengvai ir be jokių depresuojančių minčių. Labai primena išnykimo arba įsiliejimo į pasaulį jausmą, kad ir kaip jis būtu vadinamas. Panašu į įsimylėjimą. Nors ir esu įsimylėjusi nieką, arba nieko konkrečiai. Gal tai kokia savotiška meditacijos atmaina. Bet kas keisčiausia, kai būnu tokioj būsenoj (kuri kartais trunka itin ilgai) atsigaunu pati nuo savęs. Taigi labai jau viskas nelogiška, bet kas sakė, kad gyvenimas logiškas.