Here it comes.

Tai štai. Pradedu naują, švarutėlį, nesvarbu juodu ar spalvotu ant balto, bet tikiuosi, ne visai blogą, savo blog'ą. Rašau sau, šiaip sau. Gal ką nors padės suprasti šitas naujas užsiėmimas. Gal ir save. Ogi su staiga apsireiškusiu optimizmu ir teoriškai tikėtinais dalykais, kad netingėsiu ir kad bus įdomu pradedu visą šitą:

(Dieveniškės, melsvas namelis)
Here comes the sun.

Tinkama daina pradžiai, kaip ir šiandienai. Dienai su fotoaparatu rankose, nuvaikštinėtai po spalvotas pievas. Besijuokiančiai iš šiaip jau nejuokingų miestelių pavadinimų, bet pasitelkusiai vaizduotę, šviesiai dienai.
7:00 teko surasti jėgų nusigauti link dantų šepetukų, muilo, rakšluoščių ir kitų puikių dalykų saugyklos, kitaip - vonios. Taip ir norėjau (turėti visą dieną). Ir, kadangi neturėjau jokių planų - praleidau ją su mama. Ir dar dviem jos bendradarbėm. Važiavom, važiavom ir atvažiavom. Ir kur mes atvažiavom? Nagi netoli neseniai išreklamuotųjų Norviliškių, į nematytas dzūkų žemes. Tai gerai, kad man viskas gražu. Tai gerai, kad pievos buvo minkštos ir kvepėjo, kad saulė ne visada kaitino, kad kartais smulkiai lijo. Oi gerai, kad išsimaudžiau. Ir kad driežiukas ant mano rankos jaukiai jautėsi. Tai gerai gerai gerai... Kad ir nenuėjau į Giniočio autorinį vakarą. Tik sunki mintis vis dar nori būti pagalvota. "Labanakt"