Įsimylėjau les garçons iš France:

Tryo. Man gražiausia jų daina -

Tryo & les ogres de barback- Mam'selle bulle
(įdėčiau įrašą, kad paklausyt galėtumėt, bet informos mokytojas neišmokė:D)

Šiandien - paskutinė mano dykinėjimo diena, vaikai. Pasiilgsiu, nes dabar teks kankintis nuo šlykštaus žadintuvo keliamų trugžių norit saldžiai ir gražiai pasapnuot. Nepaisant to, kad nuosprendis namuose praleisti visą savaitę mane varė į juodą neviltį, o faktas, kad dar vieną savaitę liksiu namuse jau visai žudė, bet sugebėjau prisitaikyti pre esamų sąlygų ir net pripratau lėtai ir ramiai leisti dienas, beveik visą laiką viena. Dabar tam ramumui ir tai vienumai galiu pamojuoti balta nosinėle. Gerai kartais ir taip pagyvent, bet ne per ilgai, nes jaučiu, kaip imsiu ir visai pamiršiu kaip kalbėt reikia. Taigi, iš tiesų turėčiau džiaugtis, nes nes šios dienos laukiau jau seniai ir labai nekantriai. Tik visada taip atsitinka - kai privalai kažką daryti, to imi nebenorėti ir atvirkščiai. O be visa kita, tai per šį laiką išbujojo mano tinginystė, nes jai buvo sudarytos tobulos sąlygos vystytis.
Bučkiai Traumom.

Geroji naujiena

Su džiaugsmu pranešu, kad Milda pagaliau išsikraustė iš proto.
Ačiū už dėmesį ir labanakt.

Rašom lietuviškai;)

Sapnas

Ėjau pažystamų būry, apie kažką kalbėjomės. Saulė akino, mes leidomės žemyn gatvele, dabar manau, kad tai vyko Juodkrantėj. Pamatėm berniuką su žaliu dviračiu. Jis kažkokią knygą iš manęs pavogė, o aš su pusbroliu puolėm jį vytis. Pasivijom, atėmėm knygą. Tada berniukas pavirto popiežiumi dviejuose asmenyse. Apsirengę jie buvo tuo pačiu tamsiai raudonu rūbu baltais atlapais, siuvinėtais auksu. Vienas turėjo žilus ūsus ir kelis metalinius dantis, veidas kaip pozuotojo dailės akademijoj. Atrodė piktas, nors šypsojosi. Jie abu buvo nemalonūs ir abu mane vijosi. Viskas toliau vyko pelkėse, miglose. Aš sėdau ant žalio dviratuko, bet vistiek pasivijo. Jie mokėjo kažkaip vienur išnykti, o kitur pasirodyti. Tada atbėgo pusbrolis, kažką pasakė.
Neatsimenu pabaigos, bet nemalonus sapnas, mažumėlę kraupus. Ir kvailokas. Tik įsiminė popiežiai piktom šypsenom, apsirengę tuo pačiu rūbu, vienas žemas ir plikas, kitas aukštesnis ir su ūsais. Rankas sudėję kaip Montgomeriai Degėlos, sakydami "Ėkselent".

Iš niekur.

Nieko nevyksta. Tik pro langą matau žiemiškai liūdną ir šviesų miestą. Gyvenu atsiskyrusi, gal iš dalies Škėmos pasaulyje. Skaitau ir jaučiu tą knygos galią. Nežiūriu tv, žiūriu tik į netikėtai berašant išlindusią saulę, kuri akina. Mintys nesunkiai pagaunamos, susikaupusios kažkur netoli. Truputį mąstau apie Sausio 13, nes radijas groja E.Masytės "laisvę". Dar galvoju apie savo tėvus, kaip keista... viskas taip neseniai vyko.
Kolkas tęsiu J.Meko įvardintą kelionę iš niekur į kažkur, arba visur. Juk visur ar kažkur iš esmės yra tas pats. Škėma savotiškai padeda sugrįžti į save. Jau susikroviau būtinus daiktus į kuprinę, bet žinau - man jie nereikalingi. Kol kas per sunku juos visus palikti. Dar paturėsiu.
Noriu gražaus gyvenimo. Prasmingo. Ir kartu bijau nepajusti jo, išblankti, ištuštėti, prasilenkti su juo kažkur lygiagrečiai.
Kaip gražiai saulė šviečia. Užsimerkiu ir geriu tą šilumą. Ir iš ties tai aš nieko nežinau apie nieką.