Nestabilumai

Neurozės lydima žiemos pradžia.
Lydima visai ne paauglystės. Ir net ne pavėluotos. Nors daug kas vyksta pavėluotai, o del to matyt ir apmaudu po truputį... Tarp keisto linksmumo protarpiais. Bent jau ne man vienai šitaip -visai neveikianti lietuviška logika.
Mažais žingsneliais netinka, bet Italijos vistiek nematys mano akys. O žvilgsnis iš šono išplėšė optimizmą ir polėįi. Šiandien man vis ne pakeliui, tik pro šalį ratais ir kvadratais. Bet kaip sakant, reikia nusiramint.
O ramina ne vien joga. Visa tai tiesiog saviitaiga.
Reikia tvarkytis pačiai, kaip jau girdejau daugelį kartų. Bet pirma suderinsiu su dienotvarke, pažiūrėsiu kaip ten su visais tais. Kad galėtų susitikti abi mano asmenybės dalys. Skrendant kazkuriame tolimam sapne... O galbūt bėgant debesų takais. Pagal skonį.

Spektaklis

Metalinio vabzdžio kojelės, tampomos lėlininko sukiojasi ir linkčioja į taktą. Jis groja. Vos girdimai, bet taip jautriai ir nežemiskai švariai... Žiogelis nuolankiai pasiduoda muzikai ir plūduriuojanti melodija jį užpildo... Šio spektaklio artistas - dramatiškiausiu žvilgsiu teatre. Publika juokiasi... Nesuprastas ir įžeistas žiogelis pamiršta neišauklėtą publiką ir tyliai tęsia absurdo tragediją...

Meistras visada buvo tylus. Žiogelis net nežino ar jis – žmogus, retai jis elgdavosi panašiai kaip visi žmonės. Labiausiai dėl šio bruožo žiogelis jį ir pamilo. Kartais lėlininkas tėviškai nusišypsodavo tam straksinčiam padarėliui. Nuo meistro dėmesingumo ir kantrumo vabzdeliui pasidarydavo taip lengva ir gera, kad šis susigraudindavo. Būtų verkęs. Verkęs ir išverkęs visą save... Liktų tik sausas šarvelis, šiugždantis vėjyje...

Nepaisant to, taip niekada ir neverkė. Jo ašaros tarytum riedėjo ne skruostais, o giliomis akimis tiesiai į pačią širdį. Begailėdamas savęs verkdavo širdin, kol toji nebegalėjo daugiau banguoti ir liūliuoti žiogelio ašarose. Vieną dieną širdis stuktelejo paskutinįsyk vabzdeliui i krutinę atsisveikindama. Vėliau atrišo inkarą ir nuplaukė i tolius ašarų vandenynu... Galbūt ieškoti saulėtos salos su palmėmis ir linksmais kokosais.

O jis liko vienas, be širdies. Tik lėlininkas jį šokdina, šokdina. Ir žiogelis šoka... Tarytum šoktų pirštų galiukais ant stygų. Taip tiksliai ir švariai.

Absurdiskas pasakojimas apie tusinuko tragedija

Murkdziausi po interneto srautus. Buvo baisu ten klaidziot, nes keistu budu suzinojau kas dedasi pasauly. Supratau, kad baisiausias dalykas - tai absurdas. Taip pasibaisejus ir pasipiktinus, netycia pameciau altruistiskus pasvarstymus. Ogi susirupinau, kur pasidejau tusinuka... Ir tada, budama jau visai per plauka nuo isterijos priepolio, pamaciau ji po stalu...

Tiesa skaudi, bet tusinukas svarbesnis, nors tu ka. Moralai moralais, bet jie istiesu neveikia, na, beveik niekada. Tai kam tada jie reikalingi? Ironiska, bet protingi zmones sugeba nepamokslauti. Didziausias menas - sugebeti isprovokuoti zmogu, kad jis pakeistu savo nuomone, dirbtinai sukuriant tam tikra situacija taip, lyg visa tai atrodytu jo paties sprendimas. Kai busiu tokia protinga, auklesiu sitaip savo vaikus, o jie galvos, kad visai ju neaukleju. Lazda juk turi du galus.

Neveltui Eva isbure man is delno sizofrenija. Tiesiog parasiau, ir susimasciau, negi is tiesu taip yra? Kadangi nepiesiu pasaulio vien juodomis spalvomis, tai sis klausimas kilo svaime.

P.s. specialiai Justei.

Say "cheese"!

Apie Gelininka Alberta.

Albertas senomis, sudirzusiomis rankomis deliojo geles i vazonus ir atrode siek tiek susimastes. Ilgesingu zvilgsniu stebejo atbegancius pradinukus ir sypsojo sau i zila uzsa. Isties tai sypsojos akimis, gal i antakius...

-Labas... – nedrasiai nutese viena mergaite.
Kiti vaikai rekavo ir juokesi. Albertas mate, kad gyvenimas jiem vienas juokas. Ir jam taip atrode.
-Labas, grazuole, gal varda pasisakysi? – pasidomejo gelinkas.
-Albertai, tu isimylejai Dovile? – suprunkste Tomas.
-Is kur tu zinai kad jis – Albertas? – stuktelejo alkune geriausiam draugui Rapolas.
-Mes kaimynai, kvaily! – maloniai paaiskino Tomas.
-Pats tu kvailys! Nori, kad broliui pasakyciau?! Pamatysi koks jis kietas, jis turi masina, tokia raudona ferrari, ir man leidzia pavairuot... Tau nuo jo bus sakes! – nejuokais grasino buves geriausias Tomo draugas.
-Tavo brolis net paspirtuku nemoka vazinet! – neissigando Tomas, staiga suprates, kiek nedaug skiriasi geriausias draugas nuo baisaus prieso.
Albertas sukikeno, matyt kazka juokingo prsimines, nes aplink ji dejosi labai baisus dalykai. Vaikai nujaute, kad Albertas nekvailas ir is rimtu dalyku nesijuokia.
-Vaikai, norit duosiu saldainiu? – gelininkas pateisno savo, kaip nekvailo zmogaus, reputacija. – Tik turit atsiprasyt vienas kito, draugai juk nesimeto pakelese.
Si salyga leido sudvejoti Alberto ismintimi:
-Bet taip nesazinga... Jis pirmas pradejo! – spyriojosi Rapolas.
-Tau gal vaidenasi? Sakiau, kad vaziuotum i vasaros penki! – pasipute Rapolo priesas.
-Paklauskit, kaip Dovilei atrodo, ar grazu pyktis? – megino surasti kompromisa senukas. Niekas nedriso net spelioti, kiek anuku jis isauklejo. Nes visi kaimynu vaikai paslapcia laike Alberta savo seneliu.
-Albertai, tada atiduok man ju saldainius – mete ne is kelmo spirta ideja Dovile.
-Kaip gerai tu sakai. – sulingavo galva geliu pardavejas kisdamas ranka i kisene.
-Gerai jau... – nudelbe akis Tomas.
-Ka sakei? – prisidejo ranka prie ausies geliu pardavejas.
-Daugiau taip nedarysiu... – ispaude nuostabia fraze (Alberto nuomone) berniukas.
-Saunuolis! - Albertas pagloste berniuka ir idave jam saldaini. – O ka tu pasakysi, Rapolai? – atsigreze senelis.
-Nesakysiu... Tik mano brolis vairuoja juoda golfiuka... – suraudonavo Rapolas.
-Mano mama irgi turi juoda masina, tik ji siandien nevairuoja, o kepa blynus – prisimine Dovile.
-Kaip as megstu blynus! Dovile, galima ateiti pas tave i svecius? – sukruto berniukas.
-Ir as noriu! – atsisauke geriausias jo draugas.
-Aha, mama iskeps daugiau! Albertai, o tu ar nori su mumis kartu? – mandagiai pasiteiravo mergaite.
-Kita kart, vaikuciai, o tu, grazuole, perduok mamai linkejimu. – atisveikino senelis.
-Ate, Albertai! – nubego krykstaudami vaikai...

Jis vel ramiai palinko prie vazonu ir pradejo rikiuoti rozes pagal spalva ir auksti. Kaip ir iprasta, gelininkas atrode susimastes, matyt negalejo apsispresti, nuo kurios spalvos geriausia pradeti delioti rozes...

"Jauciuosi kaip medis, paauges metru i virsu. Tai tiek"
Man ir, matyt, daugeliui buvusiu kartu tinka... Tikrai, taikliai pasakyta.
Nepasakosiu placiau. Na, bet kokiu atveju - per daug pastangu reiketu, o as turiu ka veikt;)

Gera jausti pokycius...
O ypac suprasti, ko noriu is gyvenimo. Bent jau kur link eiti siuo metu.
Ogi noriu studijuoti animacija. Dailes akademijoj, ten miela bohemija ir siek tiek jovalo, dar terpentino kvapas ir draugiski zmones... Ziuresiu kaip seksis, o kol kas saldziu sapnu.

Kaip gera ir malõnu.

Buvau jau pamiršus nesvietišką malonumą - matyti nakties haliucinacijas - baisaus cia daikto - juk dvigubai maloniau prisimti... Prisimint vasarą, uzsiropstus ant stogo. Ogi tai - mano rytinis sapnas, vežantis į puikią nuotaiką. ir, matyt dėka to, į gerą atrodymą. Tada ir negudri saviitaiga nemažai lemia.

Galbut, galbut ir nemiegant imanoma si bei ta susapnuot...tik svarbu labai noreti, pasistengti ir tiketi... Užtai pasitenkinčiau vieninteliu estetišku sapneliu, animaciniu filmuku, susuktu tik man ir mano pacios...

O lig tol naktim aš "baladojuos" iki 3val, nes nesimiega, o uzplaukia toks fantastiskai beprotiskas noras ka nors nuveikti, ka nors sukurti. Jei diena galeciau miegoti, tai gali but, kad "ohoho...", kiek visko nuveikciau ir pasiekciau... Akivaizdu, del galybes neissipildziusiu ideju galiu kaltinti tik blogai susiklosciusi biologini ritma.:D Ir ne kitaip.

Juokai juokais (juoku juokiukai tik juokais juokam seka juoku pasakas juokaudami...), bet liudna, kai zmogu, o ypac save, pradedi vertinti pagal nuveiktu darbu kieki, na tiek jau to, juokauju arba labai rimtai nusisneku. Kiekvienam pagal skoni.

Siandien pajutau, kad nenorom prisileidziu zmogu prie saves arciau, nei uztenka maloniam pabendravimui. Nelabai, matyt, megstu dalintis asmeninem-vidinem-problemom, kai zmogus nera seniai pazystamas... Gal ir nera blogai, bet..
Jeigu tam zmogui nera su kuo pakalbeti ir dar as klausau kaip siena?...
Reiktu tada ismokt atpazint tokius zmones... gal.