Pusė antros ryto. Sudėjus lauknešėlį Prancūzijon, vis dar neramu. Na ir kas iš to mano neramumo. Languose prieš mano devynaukštį jau tamsu ir ramu. Va dar trys nemiega. O gal jie ir nesiruošia miegot ir išvis kam aš tą rašau?
Ir kodėl mano tėvai tarkim, ne metalistai? Aš tai žinau kodėl, bet vistiek geriau jau jie būtų metalistai ar šiaip kokie ten.
Dar derėtų pridurti, kad gyvenimo nėr. Apseisiu ir be jo.
