Tik "pokšt" ir pajautė milžinišką tuštumą savo viduje. Dabar jis tyli sumišęs ir pasimetęs, bet prieš tai ilgai svarstė, kaip čia toliau reikės gyventi, kol galų gale visai pamiršo, apie ką pradėjo svarstyti. Taip jau būna, kai netenki svarbiausios savo dalies. Tada ir atmintis pablogėja.
Pagalvojo pagalvojo ir nusprendė, kad tokiam gražiam ir geltonam bičui susirasti naujų draugų - juokų darbas. O susiradęs draugų - paprašys kaip nors tą tuštumą "užlopyt". "Labai gerai" - trynė rankas bananas "kas dar galėtų taip protingai sumąstyti: man patinka sakyti "labas", ir šiaip esu komunikabilus bičas, che".
Tik sunku išlaikyti gerą formą, kai esi toks vienišai patuštėjęs. Todėl bandė kaip nors ją susigražinti (aišku žinojo, kad jo numylėti keturcepsai jau niekad nebegrįš, bet visgi...). Ėmė ir susidraugavo su tokiu Kaktusu (bet dabar jie tikri priešai). Tai tas kvailys Kaktusas norėjo atseit jam padėti. Sako: "gal tu nori, kad palaikyčiau tau kompaniją? Galėtume visada būti kartu ir tu niekada nesijaustum vienišas." Tobulas planas, apsidžiaugė jis. Būtų tobulas, jei ne tie spygliai, kuriuos vis dar aptinka savyje bananas. Bet jis kietas (kietesnis už patį mičą - kietą bičą), jis susitvarkys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą