Spektaklis

Metalinio vabzdžio kojelės, tampomos lėlininko sukiojasi ir linkčioja į taktą. Jis groja. Vos girdimai, bet taip jautriai ir nežemiskai švariai... Žiogelis nuolankiai pasiduoda muzikai ir plūduriuojanti melodija jį užpildo... Šio spektaklio artistas - dramatiškiausiu žvilgsiu teatre. Publika juokiasi... Nesuprastas ir įžeistas žiogelis pamiršta neišauklėtą publiką ir tyliai tęsia absurdo tragediją...

Meistras visada buvo tylus. Žiogelis net nežino ar jis – žmogus, retai jis elgdavosi panašiai kaip visi žmonės. Labiausiai dėl šio bruožo žiogelis jį ir pamilo. Kartais lėlininkas tėviškai nusišypsodavo tam straksinčiam padarėliui. Nuo meistro dėmesingumo ir kantrumo vabzdeliui pasidarydavo taip lengva ir gera, kad šis susigraudindavo. Būtų verkęs. Verkęs ir išverkęs visą save... Liktų tik sausas šarvelis, šiugždantis vėjyje...

Nepaisant to, taip niekada ir neverkė. Jo ašaros tarytum riedėjo ne skruostais, o giliomis akimis tiesiai į pačią širdį. Begailėdamas savęs verkdavo širdin, kol toji nebegalėjo daugiau banguoti ir liūliuoti žiogelio ašarose. Vieną dieną širdis stuktelejo paskutinįsyk vabzdeliui i krutinę atsisveikindama. Vėliau atrišo inkarą ir nuplaukė i tolius ašarų vandenynu... Galbūt ieškoti saulėtos salos su palmėmis ir linksmais kokosais.

O jis liko vienas, be širdies. Tik lėlininkas jį šokdina, šokdina. Ir žiogelis šoka... Tarytum šoktų pirštų galiukais ant stygų. Taip tiksliai ir švariai.