Apie Gelininka Alberta.

Albertas senomis, sudirzusiomis rankomis deliojo geles i vazonus ir atrode siek tiek susimastes. Ilgesingu zvilgsniu stebejo atbegancius pradinukus ir sypsojo sau i zila uzsa. Isties tai sypsojos akimis, gal i antakius...

-Labas... – nedrasiai nutese viena mergaite.
Kiti vaikai rekavo ir juokesi. Albertas mate, kad gyvenimas jiem vienas juokas. Ir jam taip atrode.
-Labas, grazuole, gal varda pasisakysi? – pasidomejo gelinkas.
-Albertai, tu isimylejai Dovile? – suprunkste Tomas.
-Is kur tu zinai kad jis – Albertas? – stuktelejo alkune geriausiam draugui Rapolas.
-Mes kaimynai, kvaily! – maloniai paaiskino Tomas.
-Pats tu kvailys! Nori, kad broliui pasakyciau?! Pamatysi koks jis kietas, jis turi masina, tokia raudona ferrari, ir man leidzia pavairuot... Tau nuo jo bus sakes! – nejuokais grasino buves geriausias Tomo draugas.
-Tavo brolis net paspirtuku nemoka vazinet! – neissigando Tomas, staiga suprates, kiek nedaug skiriasi geriausias draugas nuo baisaus prieso.
Albertas sukikeno, matyt kazka juokingo prsimines, nes aplink ji dejosi labai baisus dalykai. Vaikai nujaute, kad Albertas nekvailas ir is rimtu dalyku nesijuokia.
-Vaikai, norit duosiu saldainiu? – gelininkas pateisno savo, kaip nekvailo zmogaus, reputacija. – Tik turit atsiprasyt vienas kito, draugai juk nesimeto pakelese.
Si salyga leido sudvejoti Alberto ismintimi:
-Bet taip nesazinga... Jis pirmas pradejo! – spyriojosi Rapolas.
-Tau gal vaidenasi? Sakiau, kad vaziuotum i vasaros penki! – pasipute Rapolo priesas.
-Paklauskit, kaip Dovilei atrodo, ar grazu pyktis? – megino surasti kompromisa senukas. Niekas nedriso net spelioti, kiek anuku jis isauklejo. Nes visi kaimynu vaikai paslapcia laike Alberta savo seneliu.
-Albertai, tada atiduok man ju saldainius – mete ne is kelmo spirta ideja Dovile.
-Kaip gerai tu sakai. – sulingavo galva geliu pardavejas kisdamas ranka i kisene.
-Gerai jau... – nudelbe akis Tomas.
-Ka sakei? – prisidejo ranka prie ausies geliu pardavejas.
-Daugiau taip nedarysiu... – ispaude nuostabia fraze (Alberto nuomone) berniukas.
-Saunuolis! - Albertas pagloste berniuka ir idave jam saldaini. – O ka tu pasakysi, Rapolai? – atsigreze senelis.
-Nesakysiu... Tik mano brolis vairuoja juoda golfiuka... – suraudonavo Rapolas.
-Mano mama irgi turi juoda masina, tik ji siandien nevairuoja, o kepa blynus – prisimine Dovile.
-Kaip as megstu blynus! Dovile, galima ateiti pas tave i svecius? – sukruto berniukas.
-Ir as noriu! – atsisauke geriausias jo draugas.
-Aha, mama iskeps daugiau! Albertai, o tu ar nori su mumis kartu? – mandagiai pasiteiravo mergaite.
-Kita kart, vaikuciai, o tu, grazuole, perduok mamai linkejimu. – atisveikino senelis.
-Ate, Albertai! – nubego krykstaudami vaikai...

Jis vel ramiai palinko prie vazonu ir pradejo rikiuoti rozes pagal spalva ir auksti. Kaip ir iprasta, gelininkas atrode susimastes, matyt negalejo apsispresti, nuo kurios spalvos geriausia pradeti delioti rozes...