Nieko nevyksta. Tik pro langą matau žiemiškai liūdną ir šviesų miestą. Gyvenu atsiskyrusi, gal iš dalies Škėmos pasaulyje. Skaitau ir jaučiu tą knygos galią. Nežiūriu tv, žiūriu tik į netikėtai berašant išlindusią saulę, kuri akina. Mintys nesunkiai pagaunamos, susikaupusios kažkur netoli. Truputį mąstau apie Sausio 13, nes radijas groja E.Masytės "laisvę". Dar galvoju apie savo tėvus, kaip keista... viskas taip neseniai vyko.
Kolkas tęsiu J.Meko įvardintą kelionę iš niekur į kažkur, arba visur. Juk visur ar kažkur iš esmės yra tas pats. Škėma savotiškai padeda sugrįžti į save. Jau susikroviau būtinus daiktus į kuprinę, bet žinau - man jie nereikalingi. Kol kas per sunku juos visus palikti. Dar paturėsiu.
Noriu gražaus gyvenimo. Prasmingo. Ir kartu bijau nepajusti jo, išblankti, ištuštėti, prasilenkti su juo kažkur lygiagrečiai.
Kaip gražiai saulė šviečia. Užsimerkiu ir geriu tą šilumą. Ir iš ties tai aš nieko nežinau apie nieką.
7 komentarai:
Nesutinku, kad kažkur ir visur yra vienas tas pats.
iš esmės...
Anonimas rašo: o ,saulyte, tu viska zinai apie viska. Mieloji,tik prieik arciau ir atidaryk red bullio dezute,o tada instrukcija zinai;)
Aš rašau: Škėma Škėma Škėma ir dar kartą jis. Poezija, Mekas, saviįtaiga, viską tu žinai, ko reikia..o kai tuščia kartais nereik ieškot, kuo papildyt, tegu sau..
Gerai, kad nesutinki. Taip įdomiau, galima išplėtot tada.
o Bullis kaip ir liūtas visad tinkami draugai, mielas anonime. Čia jau nepaplėtosi ir nepasiginčysi.
O Mekas irgi gerai.
Geras. Nuteikia/įsiurbia.
Sėkmės. Įsiklausyk.
Rašyti komentarą