Skaičiau va ką tik Justulės blogą ir tokia nuotaika keista užplūdo, ne visai linksma, kažkiek ilgesinga. Ne vien dėl to, kad seniai jau savo "ribionak'ą" mačiau.
Pasiilgau dar ir tokių įkvepiančių akimirkų, kai gali sėdėti viena sau, gerti arbatą ir ramiai žvelgti pro langą. (nors daug mieliau įsitaisyčiau lauke : ant suoliuko, žolės, šaligatvio, kad vėjelis įsisuptų į plaukus...) Stebėti praeivius, paukščius, šunis ar kates arba tiesiog sekti kokį nors dalyką (pvz, kaip skrenda maximos maišelis pavėjui), kartais su nematoma šypsena, bet visada lengvai ir be jokių depresuojančių minčių. Labai primena išnykimo arba įsiliejimo į pasaulį jausmą, kad ir kaip jis būtu vadinamas. Panašu į įsimylėjimą. Nors ir esu įsimylėjusi nieką, arba nieko konkrečiai. Gal tai kokia savotiška meditacijos atmaina. Bet kas keisčiausia, kai būnu tokioj būsenoj (kuri kartais trunka itin ilgai) atsigaunu pati nuo savęs. Taigi labai jau viskas nelogiška, bet kas sakė, kad gyvenimas logiškas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą